Forumai » Nariuotakojai

• Info

  

  • 134 pranešimai
   

  2011 m. rugsėjo 7 d. 15:21:15 EEST

  Gausiausiai gyvalazdės paplitę pietų Azijos tropiniuose miškuose, tačiau kai kurių rūšių galima sutikti ir Afrikos, Amerikos, ar net Australijos regionuose. Šie vabzdžiai savo spalva, kūno forma ir net elgesiu puikiai imituoja augalų dalis ant kurių gyvena.

   

   

  Phyllidae (bioculatu, vieni geriausių mimikrijos pavyzdžių. Jų kūnas yra lapo formos, nugaros sparnai taip dengia kūną, kad jį sunku atskirti nuo medžio lapo. Suaugusių individų spalva priklauso nuo gyvenamosios aplinkos ir gali būti nuo šviesiai žalios ar net geltonos iki tamsiai rudos.

   

   

  Phasmidae (,Aplopus spec., Calynda brocki, Carausius morosusir pan. ) savo forma primena pagaliukus. Ilgas ovalus kūnas, plonos kojos bei antenos. Tankiame krūme išties sunku pastebėti tokį vabzdį.

   

  Mitybos santykiuose gyvalazdės priklauso pirmosios eilės vartotojams t.y. augalėdžiams vabzdžiams. Jos nėra plėšrios ir nenaudoja mimikrijos sugauti grobiui. Jų tikslas yra būti nepastebimiems ir apsisaugoti nuo plėšrūnų. Tai pasyvi tačiau efektinga gynyba. Kai kurių rūšių (kaip Eurycantha horrida), patinai ant užpakalinių kojų turi spyglius, kuriais gali agresyviai gintis nuo užpuolikų.    

   

   Paprastai patelės būna didesnės už patinus. Tai yra todėl jog patelių kūnas turi būti pritaikytas produkuoti daug kiaušinių. Joms reikia didesnių pilvų, kad subrandintu daug kiaušinėlių.
  Suėda jos irgi daugiau maisto nei patinai nes joms reikalinga daugiau energijos ir maistingų medžiagų.
  Išvaizda skiriasi ir morfologiškai. Visų pirma dauguma patinų turi sparnus. Kadangi suaugusių individų gyvenimo trukmė gana trumpa, patinams yra aktualu susirasti partnere,todėl jis gali nuskristi nedidelius atstumus ieškodami patelių poravimuisi.
  Pas suaugusių vabzdžių pateles išryškėja dėtys. Pilvelio gale matoma dėtis. Patinų kojos paprastai būna tvirtesnės bet tiri daugiau spyglių. Todėl imant į rankas tokį vabzdį reikia būti atidiems nes savo „spygliuotomis“ kojomis gali gana skaudžiai įdurti.

   

  Be šių 2 šeimų, yra dar mažiausiai 4 kitos gyvalazdžių šeimos.

   

   

  Vystymasis ir gyvenimo trukmė.

   

  Gyvalazdės tikrai neilgaamžės. Tačiau gana gausiai ir sparčiai dauginasi. Kiaušinių inkubacinis periodas trunka nuo 3mėn. (Anisomorpha buprestoides, Crexylus spinosus) iki 8 – 12 mėn. (Heteropteryx dilatata), bet dažniausiai inkubacija trunka 4-6 mėn. Žinoma viskas priklauso nuo temperatūros.
  Gyvalazdės iki lytinės brandos išsineria iki 6 – 8 kartų. Neriantis svarbu drėgmė bei šiluma. Jei būna per sausa neriantis gyvūnas gali netekti vienos, kitos galūnės.  Jei vabzdys dar jaunas ir tai tėra vienas iš pirmųjų nėrimusi tai prarastos kūno dalys atauga po sekančio nėrimosi, tačiau jei vabzdys jau beveik suaugęs tai netektos galūnės nebeatauga.
  Kol lerva suauga, priklausomai nuo konkrečios rūšies ir gyvenimo sąlygų praeina dar nuo 3 iki 12 mėn. bet paprastai per 6 – 8 mėn. lerva suauga į imagą. Lytiškai subrendę imagai gyvena neilgai. Vidutiniškai apie 3-4 mėn. patinai dar trumpiau. Kai kurios rūšys palyginus su kitomis gyvena išties ilgai. Eurycanta calcarata, Eurycanta horrida subrendusios, esant tinkamoms sąlygoms, gali gyventi iki 1,5 metų.

   

  Gyvalazdės nesuka jokių kokonų ir praktiškai nesirūpina savo palikuonimis. Po paskutinio nėrimosi praėjus porai savaičių, gyvalazdžių patelės visiškai subręsta ir jau būna pasiruošusios dėti kiaušinius. Jei dauginimasis yra lytinis, kartais nepakanka vieną kartą apvaisintos patelės: turi būti vydomi pakartotiniai poravimai. Ji gali dėti kiaušinius per visą savo neilgą gyvenimą.Priklausomai nuo konkrečios rūšies produktyvumas gali siekti iki 1800 kiaušinių.
  Nevisi jie būna „pilni“ tačiau bet kuriu atveju jų būna pakankamai pastebimi. Gyvalazdžių lervos, dažniausiai ritasi naktį. Įvairių rūšių lervų spalvos gali būti skirtingos.Tų rūšių kurių maţos gyvalazdės išsirita tamsiu paros metu lervos būna ryškiai raudonos arba tamsiai rudos spalvos. Taip jos būna mažiau pastebimos miško paklotėje. Tik ką išsiritusio lervos skuba pasislėpti krūmu ar medžių lapijoje.

   

  Mityba.

   

  Gyvalazdės yra fitofagai ir minta tik augaliniu maistu. Į jų racioną įeina pagrinde visi erškėtiniai augalai t.y.: rožių, aviečių, braškių, žemuogių ir kt. lapai. Kaip kurios rūšys minta ąžuolo lapais.
  Auginant nelaisvėje reikia dar vasara prisišaldyti šių augalų lapų. Arba galima mėgintuvėliuose daiginti giles ir jaunais ūgliais šerti jaunas lervas.
  Kai kurios rūšys tokios kaip Eurycanta nėra išrankios maistui ir esant stygiui įprasto ėdesio galima išmaitinti salotomis ar net morkomis. Tokios rūšys kaip Eurycanta maistą gali imti ir nuo žemės,Medauroidea renkasi lapus ir tik bado atveju nusileidžia maitintis ant žemės, o tokios rūšys kaip Extatosoma maitinasi išskirtinai ant šakų, pirma nugrauždamos lapo koteli ir tada prilaikydamos sugraužia visa lapą.
  Kadangi gyvalazdės išskirtinai vegetarės todėl kanibalizmas šių vabzdžių tarpe nepastebėtas.

   

   Laikymo sąlygos

   

  priklauso nuo kiekvienos rūšies biologinių ypatumų, tačiau gyvalazdės nėra ypatingos priežiūros ar dėmesio reikalaujantys gyvūnai.

  Insektariumas turi būti labai didelio aukščio, minimum 3 kart aukštesnis už suaugusios gyvalazdės ilgį.

   

   

   

   

   

  (Ištrauka iš projekto "Naujausių gamtos mokslų žinių sklaidos mokytojams tinklas" Doc. dr. Artūras Gedminas)

  
  Šį straipsnį koregavo Info at 2012 m. birželio 19 d. 10:55:50 EEST
• BigFatZero *

  

  • 35 pranešimai
   

  2011 m. rugsėjo 25 d. 20:30:22 EEST

  butu idomu suzinoti kokia rusis dazniausiai laikoma namuose?
• Donatas Stanionis

  

  • 2 pranešimai
   

  2011 m. rugsėjo 26 d. 12:43:48 EEST

  Medauroidea extradentata.

  
  Šį straipsnį koregavo Info at 2012 m. birželio 19 d. 10:57:01 EEST
• BigFatZero *

  

  • 35 pranešimai
   

  2011 m. rugsėjo 26 d. 12:46:48 EEST

  Aš auginu irgi Medauroidea extradentata, gana lengvai auginamos. O šiuo metu svajonė būtų Extatasoma tiaratum.